„Maestro: Music of Death“ papuola į gerų klasikinių paslėptų objektų žaidimų kategoriją. Išsaugodami senąsias tradicijas, kūrėjai mums pateikia itin viliojantį kūrinį kartu su įspūdingomis iliustracijomis – nepaisant to, kad pati žaidimo tema yra ganėtinai niūri. Jeigu jau esi anksčiau bandęs žaisti paslėptų objektų pobūdžio nuotykinius žaidimus, pastebėsi, kad žaidimas yra tiesiogine prasme stereotipiškas. Jei esi šio žanro veteranas ir esi įsitikinęs, kad šis žaidimas nesugebės tavęs nustebinti – nespręsk anksčiau laiko. Žaidimo scenos yra tokios nuostabios ir gyvybingos, kad tu nustosi kreipęs dėmesį į tuos daugybę atveju, kada reikės grįžti atgal į vietas, kurias jau buvai tyrinėjęs. Muzikinis fonas yra visąlaik malonus, puikiai akcentuojantis aplinką be skambėjimo pernelyg šiurpiai ir vaiduokliškai ar erzinančiai, kaip dažnai pasitaiko kituose panašaus pobūdžio žaidimuose.

Dėlionių porcija žaidime „Maestro: Music of Death“ yra pakankama, tačiau kai kurios dėlionės gali išmušti iš vėžių. Pačių gėdingiausių momentų šiame žaidime priežastis slepiasi neaiškiose instrukcijose arba daugiauprasmiškose užuominose. Kaip ten bebūtų, šis faktas nėra pernelyg nervinantis. Nors dauguma mini žaidimų ir yra įprastinio stiliaus, šis žaidimas vis tiek gali pateikti įdomų pluoštą muzika grįstų dėlionių. Jeigu esi muzikos mėgėjas, čia tu turėsi progą parodyti savo muzikinius sugebėjimus. Gerai parengtų paslėptų objektų scenų dėka, daiktai yra visuomet gerai matomi, tačiau tai nereiškia, kad jie guli numesti ant paviršiaus. Paslėptų objektų užduotis spręsti yra malonu. Žaidimo trukmė yra tinkama, jį žaidžiant užtrunkama tris ar keturias jaudinančias valandas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Maestro: Music of Death“ yra šauniai atrodantis paslėptų objektų žaidimas, kuris yra vertas savo vietos po saule.