Spalvota, animuota grafika su įdomiomis vietovėmis ir mielais veikėjais tikrai traukia akį tik pradėjus žaisti žaidimą. Nors pirmosios scenos atrodo šiek tiek niūrios, po maždaug pusvalandžio žaidimo, tau atvykus į mažą miestelį, pilną saulės, Shaban atsiskleidžia visus savo gražumu. Daugelis fonų primena iliustracijas, randamas vaikų knygose. Kai kurie iš jų yra linksmi, kiti - labai spalvingi, tačiau iš esmės visas žaidimas yra nupieštas ganėtinai neįprastu grafiniu stiliumi, daug dėmesio skiriant detalėms, mažiems, sulinkusiems nameliams, keistai mieliems veikėjams ir daugeliui animuotų elementų. Be to, skirtingai nei daugelis modernių įprastinių žaidimų, Shaban yra trečio asmens šaudyklė, tai yra tu gali matyti savo veikėją bėgiojantį po ekraną taip vadinamame 2,5D arba pseudo trijų dimensijų pasaulyje, kas irgi yra ganėtinai didelis privalumas.

Apjungdamas ganėtinai neįprastą, žavingą grafiką su jaudinančia istorija apie piemenį ir jo drąsią avį, kuria, kaip bebūtų keista, yra paremta persų legenda, bei puikiomis knygų stiliaus scenomis, juokingais veikėjais ir daugybe linksmų momentų, Shaban žaidimas galėtų būti tikras brangakmenis jei ne keletas labai didelių trūkumų. Pirmas dalykas, krintantis į akis yra tas, kad tik pradėjus žaidimą, nėra jokio teksto. Piemuo Shaban ir jo mažas, bevardis ėriukas, kuris pasirodo beesąs antras veikėjas, už kurį tu galėsi žaisti, bendrauja vienas su kitu naudodami keistus šauksmus, tokius kaip „Baa“, „Oh“, ir „Yeah“, galvoja keistais paveikslėliais ar simboliais, tokiais kaip „!¿#?*”, ir nerašo dienoraščio, kuris tikriausiai ir nėra reikalingas avies atveju.

Vietoje aiškių apmokymų tau pateikiamas simbolių sąrašas, besikeičiantis kursorius kai užvedi jį ant aktyvios srities ir keletas trumpų instrukcijų apie žaidimą. Net nereikia sakyti, kad tai nėra Arkanoid tipo žaidimas, kuriame viskas yra aišku ir suprantama be jokių išsamesnių ir detalesnių paaiškinimų. Shaban yra nuotykinis žaidimas ir trijų puslapių apmokymų tikrai neužtenka tam, kas supažindinti žaidėją su žaidimo eiga. Pavyzdžiui, nėra net užsimenama apie inventorių, kuris atsiranda tau užvedus kursorių ant ekrano viršaus. Velnias, ne koks galvosūkis kai tau reikia sukti smegeninę kaip atidaryti inventorių!

Žaidime nėra dienoraščio, nėra jokių patogių mygtukų ekrane, prie kurių mes esame pripratę. Inventoriaus langas nuolatos pradingsta, o vienintelis būdas atidaryti žaidimo žemėlapį yra paspausti „M“ mygtuką ant klaviatūros. Tiesą sakant, žemėlapis nėra labai naudingas, tačiau gali jį naudoti tam, kad akimirksniu persikeltum iš vienos vietos į kitą, kas gali gerokai sutaupyti tau laiko keliaujant po miestą. Be to, žaidime tėra vienas sudėtingumo lygis, nors žaidimas prasideda lengvai ir vis sudėtingėja. Aktyvios sritys yra paryškinamos, o pagalbos mygtukas užsikrauna per daugmaž dvi minutes. Daugelis dėlionių yra visiškai nelogiškos, kas labai nuvilia. Tiesą sakant, verta pastebėti, kad beprasmiški pagrindinio veikėjo veiksmai ir nenuspėjama įvykių tėkmė padaro žaidimą dar sudėtingesniu, kas verčia tave išjungti mąstymą ir tiesiog bandyti visus galimus sprendimus.

Kalbant apie dėliones, nepaisant to, kad jos nėra nei naujos, nei unikalios, kūrėjai sugebėjo dar labiau sukomplikuoti mini žaidimus ir mįsles, kurias tu tikriausiai jau esi matęs ir anksčiau. Pavyzdžiui, užduotis su įranga žaidimo pradžioje. Tam, kad gautum didelės įrangos dalį tu turi surasti magnetą, tuomet pasigauti vikšrą, tuomet prikabinti magnetą prie jo galo ir tuomet bėgti į įdaubą. Pasakyk sąžiningai, ar kada nors sugebėtum sugalvoti pagauti bjaurų vikšrą ir prikabinti magnetą jam prie nugaros?

Taip pat yra keletas nedidelių trūkumų, kurie šiaip ar taip sukelia didelių nepatogumų. Pavyzdžiui, po to, kai panaudoji pirmą pagalbą pirmoje paslėptų daiktų scenoje, mygtukas tampa neaktyvus keletą minučių. Nėra jokio laikmačio, jokios diagramos, rodančios kiek tau dar liko laukti. Dėl to kai aš pradėjau žaisti šį žaidimą, pagalvojau, kad vienoje scenoje pagalbą galima naudoti tik vieną kartą. Be to, visos scenos gali būti uždaryto paspaudžiant „praleisti“ mygtuką. Tai nėra toks jau didelis trūkumas ir jis negadina žaidimo, tačiau vėlgi, kai tik pradėjau žaisti, praleidau apie minutę laukdamas tęsinio, kai pasirodo, scena jau buvo baigta.

Bendrai, kaip sako patarlė, pirmas blynas visada būna prisvilęs. Nors ir turėdamas daug potencialo, Shaban žaidimas suteikė man daug daugiau problemų, dėl daugelio keistų trūkumų. Dialogo ir dienoraščio nebuvimas atima iš žaidimo daug linksmumo, o kai kurių situacijų ir dėlionių nelogiškumas galiausiai visiškai sugadina visą žaidimą. Tiesą sakant, kai Peta Game kompanija išleis savo antrą žaidimą, aš be abejonės jį išbandysiu, tačiau negaliu rekomenduoti Shaban žaidimo niekam, išskyrus užkietėjusius egzotinių žaidimų mėgėjus. Gerai praleisk laiką!