Pirmosios žaidimo „Epic Adventures: Cursed Onboard“ išties prasideda su keliomis kruopelėmis duoto pažado. Tu išsiruoši į didžiųjų Amazonės džiunglių vidurį tam, kad atskleistum 1970-aisiais dingusio laivo įgulos paslaptį. Turinys, grafika ir pirmasis keistas vaiko lėlės atvaizdas, rodos,  užsimena apie gerą paslėptų objektų patirtį. Dideliam nusivylimui, čia tesurandi krūvą pasikartojančių paslėptų ir viena su kitų vargiai tesusijusių paslėptų objektų scenų. Nieko nuostabaus, kad po kelių šių neįkvepiančių paslėptų objektų užduočių, žaidimas nustoja reikalavęs net minimalių pastangų.

Blogiausia apie „Epic Adventures: Cursed Onboard“  yra tai, kad pernelyg daug kartų tenka grįžti atgal. Tu pradedi susierzinti, kai tavęs šimtąjį kartą yra prašoma tyrinėti tą patį paslėptų objektų foną. Nors 3D iliustracijos ir yra neblogos, kūrėjai sugebėjo visus šiuos daiktus paversti beveik neatpažįstamais. Retkarčiais visos šios problemos yra sušvelninamos maloniu pagrindinio veikėjo įgarsinimu, tačiau to neužtenka, kad žaidimas būtų išgelbėtas nuo visiško žlugimo.

Nei vienas žaidimas, besislepiantis po „epiško nuotykio“ pavadinimu ir besiskelbiantis esąs jaudinančių neturėtų pasižymėti nevykusia istorija, nerūpestingumu ir erzinančiu žaidimu. Deja, šis faktas mus verčia nusviesti šį naująjį žaidimą į apdulkėjusią panašių nuvylusių paslėptų objektų pobūdžio žaidimų lentyną.