Pradėkime nuo to, kad žaidimas turi baisią grafiką, kuri visiškai sugadina žaidimo įspūdį nuo pat pirmos minutės. Neįtraukiantys, nevaizdingi fonai, panašūs į išblukusias nuotraukas ar naujoko dizainerio pirmuosius bandymus sukurti 3D paveikslėlius, visiškai atgraso mane žaisti toliau po pirmųjų paslėptų daiktų scenų.Patikėkite manim, jos eina tik blogyn žaidimui progresuojant. Nėra jokių animacijų, o veikėjai, nupiešti paprastu komiksų stiliumi, atrodo per daug plokšti, kad būtų mieli. Kalbant apie siužetą, nepaisant primityvumo, pasirodė, kad jis yra gana neįprastas ir naujoviškas. Kaip jau gali atspėti iš žaidimo pavadinimo, istorija yra apie Monos Lizos vagį. Apsukrus vagis, keliaujantis laiku, padedamas savo fantastiško išradimo - laiko iškreipėjo, kuris atrodo visiškai taip pat, kaip lazerinis ginklas - neseniai įvykdė nusikaltimą - pavogė nemiršingą Leonardo da Vinci kūrinį iš muziejaus, išskaidė jį į atomus ir išmėtė juos po laiką paslėpdamas įvairiose pasaulio vietose. Taigi, tavo užduotis yra surasti ir sudėti visus šiuos gabalėlius kartu keliaujant tarp praeities ir dabarties padedant laiko iškreipėjo, kurį blogietis netyčia pametė ir jį rado Interpolas bandydamas jį pagauti bei sekdamas jo pėdsakus naudodamas laiko sekėją - dar vieną keistą prietaisą, kurį išrado Interpolo technologijų skyrius. Tiesą sakant, nepaisant intriguojančios idėjos, šiame žaidime daugiau nėra nieko įspūdingo ar įtikinančio.

Istorijos pasakojimas nusipelno specialaus dėmesio dėl to, kad yra visiškai prastas. Įvykiai vystosi labai lėtai, akivaizdu, kad trūksta dialogų. Be to, daugelis paslėptų daiktų ieškojimo scenų, kurias tu turi ištirti, yra visiškai nesusijusios viena su kita nei tematika, nei vietove. Dėl to viskas, ką tau reikia daryti, tai ieškoti atsitiktinių daiktų iš sąrašo, kuriame yra įvairios skardinės, numirę tarakonai, paukščiai, morkos ir kitas nereikalingas šlamštas, visiškai nesusijęs su tavo darbu. Ieškomi daiktai, t.y. paveikslo gabalėliai, yra atiduodami tau automatiškai kai surenki visus daiktus iš sąrašo praeityje ir dabartyje. Įvykiai nejuda į priekį. Tavo bosas tiesiog padėkoja tau už tavo pastangas ir siunčia tave į sekančią, dar nepatrauklesnę vietovę ieškoti tų pačių nenaudingų morkų. Ar gali įsivaizduoti kokia nervinanti situacija tai yra?

Šiaip ar taip, tai vis tiek nėra prasčiausias Time Chronicles: The Missing Mona Lisa žaidimo dalykas. Tu eini žaidimu šokinėdamas iš vienos paslėptų daiktų scenos į kitą su keliais primityviais mini žaidimais tarpuose. Daugelis fonų yra neryškūs ir perkrauti. Tačiau perkrauti nėra tinkamas žodis. Jie atrodo tarsi vaikų nupiešti koliažai, kuriuose įvairių dydžių daiktai yra sudėti į vieną paveikslėlį. Pavyzdžiu, vadovo ofise Luvre tu rasi mažą pingviną, sėdintį ant paradinių durų, Egipte ant Didžiojo Sfinkso nugaros yra vėžlys, o ant palangės vaikščioja zebras. Kai kurie daiktai tiesiog kaba ore, tuo tarpu kiti yra išmėtyti kur papuola. Vienoje vietoje siurblys buvo padėtas už scenos ribų, todėl vienintelis būdas jį paimti buvo panaudoti pagalbą. Beje, įprastiniame režime pagalba užsikrauna labai greitai, nėra jokių baudų už atsitiktinius paspaudimus, o laiko limitai yra ganėtinai dosnūs. Žaidžiant normaliu režimu, žaidimas daug sudėtingesnis. Daiktų sąrašai nusipelno ypatingo paminėjimo. Vieną kartą manęs paprašė surasti teptuką, kuris pasirodė besąs atsuktuvas ir tai tėra vienas pavyzdys. Daiktai ne visada atrodo taip, kaip tikiesi. Pelė iš sąrašo pasirodė besanti kompiuterio pelė, nors toje pat vietoje buvo ir tikra pelė. Aš ją spaudžiau tūkstančius kartų kol pastebėjau aną. Kai kurios scenos turi keletą porų kepurių, keletą porų batų, taigi kai gauni užduotį surasti vieną, tiesiog nežinai kurią spausti. Be to, kai kurie daiktai tiesiog nereaguoja į tavo paspaudimus, todėl galų gale visiškai nebesupranti ar daiktas, kurį radai yra tas, kurio reikia. Suprantu, kad šio žaidimo trūkumų sąrašas atrodo begalinis, tačiau turiu pridėti dar keletą dalykų. Daugelis daiktų yra tokie maži ir neaiškūs, kad tu paprasčiausiai neatskiri nuo fono. Galiausiai, atmink, kad tu turi ištirti kiekvieną sceną bet tris kartus, tačiau daiktai, kuriuos turi surasti visuomet yra tie patys!

Viską vainikuoja tai, kad žaidime nėra įgarsinimo, foninė muzika yra neįtikėtinai erzinanti, o garso efektai yra tokie nervuojantys, kad tu tiesiog negali jų išjungti po keleto minučių žaidimo. Vienintelis geras viso žaidimo momentas yra scena, kai turi susipažinti su savo bosu. Kai ji paprašo tavęs prisistatyti ir tu turi įvesti savo vardą ir sukurti savo profilį. Šis bruožas atrodo labai kūrybingas ir yra vienintelis dalykas žaidime, kuris man patiko.

Taigi, jei turi veikti ką nors kitką, tai geriau tai ir daryk, o ne žaisk Time Chronicles: The Missing Mona Lisa žaidimą! Kiekvienas žaidimo komponentas, pradedant jo prastu siužetu ir pasenusia grafika ir baigiant keistu žaidimo varikliuku, stebina savo prasta kokybe, todėl nešvaistyk laiko, nes jis nėra vertas nė vienos minutės! Galbūt rytoj Big Fish Games kompanija pasiūlys mums ką nors geresnio…